Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Dostojevskis

Fiodoras Dostojevskis (1821–1881), vienas labiausiai žinomų pasaulio rašytojų, gimė 1821 m. Maskvoje, gydytojo šeimoje. Į gyvenimo pabaigą jis yra užsiminęs apie lietuvišką savo protėvių kilmę, tačiau tai, matyt, susiję su teritorine, o ne etnine priklausomybe: manoma, kad vienas Dostojevskių protėvių XV a. paliko Maskvos kunigaikštystę ir apsigyveno LDK, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Dostojevskio tėvas tik 1828 m. gavo bajoro titulą, be kurio caro Nikolajaus I Rusijoje nebuvo galima nieko pasiekti. Tėvas daug dėmesio skyrė vaikų švietimui, lavinimui, todėl nuo pat vaikystės būsimasis rašytojas domėjosi literatūra, labai daug skaitė. Mėgstamiausias jo autorius buvo Aleksandras Puškinas, kurio mirtį 1837 m. išgyveno taip pat skausmingai, kaip ir tais pačiais metais mirusios motinos netektį.
Dostojevskis mokėsi įvairiuose Maskvos pensionuose, o kai jam sukako 17 metų, išvyko į tuometinę Rusijos sostinę, Peterburgą, tęsti mokslų Inžinierių mokykloje. 1844 m. jis pradėjo literatūrinę veiklą – išvertė į rusų kalbą Onorė de Balzako romaną, o 1845 m. išspausdintas pirmasis Dostojevskio romanas Vargo žmonės, sulaukęs pačių geriausių literatūros kritikų įvertinimo dėl nepagražinto, rūstaus Peterburgo varguomenės gyvenimo vaizdavimo, socialinių problemų aktualumo. Tai buvo nauja literatūroje. Amžininkai jauno rašytojo romane įžvelgė Nikolajaus Gogolio, vieno populiariausių rusų rašytojų, įtaką, atsispindėjusią mažo žmogaus asmenybės, jos santykio su tikrove atvaizduose. Deja, kiti ankstyvieji Dostojevskio tekstai, parašyti penktajame dešimtmetyje, tokio pasisekimo jau neturėjo.
Dostojevskis pradėjo lankyti Michailo Petraševskio, propagavusio Rusijoje prancūzų utopinio socializmo idėjas, draugijos susirinkimus. Nors petraševskininkai ir buvo įsitikinę savo veiklos teisėtumu, 1849 m. jie buvo suimti ir caro įsakymu nuteisti mirti. Tarp pasmerktųjų myriop – ir Dostojevskis. Tik prieš pat nuosprendžio vykdymą buvo perskaitytas caro manifestas, skelbiantis caro malonę: mirties bausmė pakeista kalinimu Sibire. 1849 m. pabaigoje Dostojevskis buvo išvežtas į katorgą. Ketverius metus jis kalėjo kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Vėliau šiurpius savo įspūdžius ir išgyvenimus atskleidė Užrašuose iš mirusiųjų namų (1861).
Į Peterburgą Dostojevskiui buvo leista grįžti tik 1860 m. Jis pasinėrė į literatūrinę ir žurnalistinę veiklą – norėjo atsigriebti už Sibire praleistą dešimtmetį be literatūros. Prasidėjo ir kelionių po Vakarų Europą metas. Važiuodamas į Vakarus Dostojevskis buvo užsukęs ir į Vilnių, apie tai užsimenama jo žmonos dienoraštyje.
Nuo intensyvaus protinio darbo Dostojevskį ištikdavo epilepsijos, diagnozuotos dar kalėjime, priepuoliai. Tačiau rašymas, kūryba buvo ir vienintelis jo pragyvenimo šaltinis. Pamažu keitėsi Dostojevskio pažiūros, įsitikinimai. Dabar jis gyveno mintimis apie Dievą, religiją. Žmogus be Dievo, tikėjimo, rašytojo manymu, praranda gyvenimo prasmę. Nes kas, jei ne Kristus ir jo mokymas, gali paaiškinti taip dažnai, regis, nepelnytą kančią, lydinčią žmogų nuo pat kūdikystės? Kenčiančių vaikų paveikslų itin apstu paskutiniame Dostojevskio romane Broliai Karamazovai (1879–1880). Tai vienas labiausiai skaitomų pasaulyje rusų romanų. Jame į visumą sutelktos anksčiau kūryboje keltos idėjos, meniniai paveikslai, motyvai, siužeto vingiai. Pagrindinio veikėjo lūpomis išsakoma Dostojevskio pasaulėvoką itin tiksliai atskleidžianti mintis: „Jei Dievo nėra, viskas leidžiama“ (rus. pozvoleno – turima galvoje, jog leidžiami ir nedori poelgiai). Vienas šio romano skyrių – „Legenda apie Didįjį inkvizitorių“ – daugelio literatūros mokslo specialistų, filosofų buvo laikomas savarankišku kūriniu, kuriame svarstomi sudėtingiausi žmogaus būties klausimai. Tarp žymiausių šio Dostojevskio teksto interpretatorių reikėtų paminėti ir Antaną Maceiną, kuris parašė studiją Didysis inkvizitorius.
Visų penkių svarbiausių, filosofiniais laikomų Dostojevskio romanų – Nusikaltimas ir bausmė (1866), Idiotas (1868), Demonai (1871–1872), Jaunuolis (1875), Broliai Karamazovai – veikėjų gyvenimai atskleidžiami tuometinės Rusijos aktualijų kontekste. Romanas Nusikaltimas ir bausmė yra apie nuskurdusį Peterburgo studentą Raskolnikovą, kuris, trokšdamas laimės žmonijai ir norėdamas išsiaiškinti, ar pats pajėgtų pasiekti tai, ką jau anksčiau yra pasiekę pasaulio išrinktieji, įvykdo žiaurų nusikaltimą. Jo auka tampa, Raskolnikovo nuomone, niekam nereikalinga senė. Romano herojus, įvykdęs savo kruviną sprendimą, išgyvena didžiulę dvasinę krizę, kurią įveikti jis tegalėtų nuoširdžia atgaila ir grįžimu prie tikėjimo, nes tik Dievas gali lemti žmonių likimus. Viename lyriškiausių Dostojevskio romanų Idiotas pasakojama apie „nuostabų“ žmogų, kunigaikštį Myškiną, kuris savo gyvenimo istorija, išoriniais bruožais, mintimis ir darbais kiek primena Jėzų Kristų, atvykusį į XIX a. septintojo dešimt-mečio Rusiją. Tragiškoje Myškino istorijoje atsiskleidžia amžinas tikrovės ir krikščioniškojo idealo konfliktas. Demonai – vienas sudėtingiausių ir skandalingiausių rašytojo romanų perspėja apie gresiančios revoliucijos pavojus ir tragiškus jos padarinius, o romane Jaunuolis vienos šeimos istorija, papasakota jaunuolio lūpomis, atskleidžia poreforminės Rusijos žmonių ieškojimus, lūkesčius, dramas ir nusivylimus, būdingus visai žmonijai. Broliai Karamazovai – dar vienos šeimos istorija tampa visuotiniu pokalbiu apie amžinas visuomenės gyvenimo problemas, konkretų ir amžiną laiką, gyvenimo prasmę ir Dievo ieškojimus.
Dostojevskiui visada rūpėjo žmogaus egzistencijos prieštaringumas, tačiau jo apmąstymas kūryboje glaudžiai susijęs su konkretaus gyvenamojo meto buities detalių vaizdavimu. Išorinis pasaulis, visa supanti erdvė ir laikas Dostojevskio kūryboje suprantami kaip paskiro žmogaus sąmonės funkcijos, todėl rašytojas pasaulį savo tekstuose „mato“ daugiausia personažų akimis. Dostojevskio meniniam pasauliui būdingas psichologizmas, dramatizmas; filosofiniai ir etiniai Dostojevskio personažų ieškojimai aprėpia pačius įvairiausius šaltinius, pradedant Antika ir Šventuoju Raštu, baigiant dar tik tuo laiku besiformuojančiomis filosofinėmis sistemomis ar tuometinės spaudos aktualijomis. Dostojevskio veikaluose išsakytų skirtingų, dažnai prieštaringų idėjų, požiūrių, minčių gausa, pasak Michailo Bachtino rusų literatūrologo, vieno svarbiausių Dostojevskio kūrybos, jos poetikos tyrėjų, sukuria daugiabalsę, dialogizuotą romano struktūrą.
Būdamas gyvas, rašytojas negalėjo pasigirti populiarumu tarp rusų skaitytojų. Po mirties Dostojevskis buvo paskelbtas pranašu. (Literatūra Rusijoje visada buvo siejama su tam tikru profetizmu – ateities pranašavimu, spėjimu). XX a. pradžioje apie šio rusų rašytojo gebėjimą numatyti, analizuoti sudėtingiausius žmonijos gyvenimo reiškinius, kelti klausimus, į kuriuos dar niekas nerado atsakymų, prabilo apie jį ir viso pasaulio literatūros analitikai. Beje, ir šiandien skaitytojai jo kūryboje gali rasti daugybę minčių, skatinančių susimąstyti apie tai, kas iš tikrųjų svarbu, tikra, neginčijama, kas domina ir jaudina visus, nepriklausomai nuo savo meto ir gyvenamosios vietos.

Dagnė Beržaitė

Literatūra

Dostojevskis

Ar žinote, kad...